Lietuvos vyskupijose vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Šiais metais (2023 m.) kviečiama melstis: UŽ TAIKĄ, UŽ PAŠAUKIMUS Į ŠEIMĄ, PAŠVĘSTĄJĮ GYVENIMĄ IR KUNIGYSTĘ. Vilniaus arkivyskupijoje Adoracija skirtingose bažnyčiose 2023 metais vyko rugpjūčio 1–6 d., rugsėjo 1–30 d. ir vyks nuo gruodžio 18 d.
VISUS PARAPIJIEČIUS KVIEČIAME PRISIJUNGTI PRIE NUOLATINĖS ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJOS MŪSŲ BAŽNYČIOJE 2023 M. GRUODŽIO 31 D. (SEKMADIENĮ) NUO 8.00 VAL. IKI 20.00 VAL.
Adoratio – lot. k. garbinimas, žavėjimasis. Ši maldos forma atsirado viduramžiais. Tuo metu žmonės retai priimdavo Komuniją. O ir šiaip buvo sunku dalyvauti ir suprasti kas vyksta šv. Mišiose, nes dar nebuvo atgręžtų altorių (kaip dabar įprasta) – kunigai šv. Mišias aukodavo nusisukę, o be to, visos maldos buvo lotynų kalba. Todėl pakylėjimo metu (tai yra tas šv. Mišių momentas kai kunigas iškelia aukštyn Ostiją), žmonės troško kuo ilgiau matyti Jėzų. Taip ilgainiui šalia šv. Mišių susiformavo atskira malda – adoracija, kai Švč. Sakramentas (t. y. pats Jėzus Duonos pavidalu) pastatomas ant Altoriaus, dažniausiai – puošniame inde, kuris vadinasi monstrancija (monstrare – lot. k. rodyti).
Norėdami geriau suprasti kas yra adoracija pažvelkime į draugystės pavyzdį. Vienas iš požymių iš kurio gali spręsti, kad draugas yra tikras – gebėjimas tylėti kartu. Svarbiausia yra tai, kad ta tyla nesukelia nepatogumo arba noro žūtbūt ką nors pasakyti. Tyla adoracijoje yra labai svarbi. Daug žodžių čia nereikia. Svarbiausias dalykas, kurį adoruojantysis turi „daryti“ – tai būti. Kūno laikysena gali būti įvairi – galima sėdėti, klūpėti, gulėti kniūbsčia ir t. t., tačiau viską reikia daryti pagarbiai, nes adoracijoje kaip jokioje kitoje maldoje iš tikro esame Dievo akivaizdoje. Esame priešais Jėzų, kuris tikrai, realiai ir visas pasilieka tame baltame duonos paplotėlyje.
Adoracijoje veikia Dievas. Jis mane mato. Ir Jis, žinodamas kas man geriausia (nes Jis mane geriau nei bet kas kitas pažįsta), keičia mano širdį. Dievas gali veikti įvairiai – Jis gali leisti, kad aš kažką jausčiau, o gali ir aplenkti jausmus. Bet tai, kad aš nieko nejaučiu, anaiptol nereiškia, kad nieko nevyksta. Tad svarbiausia adoracijoje – būti ir leisti, kad Jėzus žiūrėtų į Tave, veiktų Tavyje.