Nuo 2009-ųjų Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimu paskutinį rugsėjo savaitgalį minima Keliaujančiųjų ir vairuotojų diena.
Kelias – tikėjimo dalis. Šios dienos pradžią galima kildinti iš biblinio konteksto. Tradicija švęsti Keliaujančiųjų ir vairuotojų dieną atsirado būtent dėl to, kad rugsėjo 29 d. Katalikų Bažnyčia mini Arkangelo Rapolo, keliautojų bei piligrimų gynėjo ir globėjo, dieną. Nors Keliaujančiųjų ir vairuotojų diena buvo pritaikyta šių dienų kontekstui, jos nereikėtų tapatinti tik su švente, per kurią laiminami automobiliai ir atsimenami nelaiminguose atsitikimuose nukentėję žmonės. Šią dieną kviečiama nors trumpam sustoti ir atsiminti dvasinę kelionę žemėje. Juk, pirmiausia, žmogus žemėje yra piligrimas, ir nuo to, kokius žmones, kokius tikslus ir, svarbiausia, kokį kelią jis pasirinks, priklausys visas jo gyvenimas. Taigi keliautojų
diena verčia susidėlioti prioritetus, gyvenimiškos kelionės vertybes plačiąja prasme.
Minit šią dieną, prasminga prisiminti Vairuotojų dekalogą:
I. Nežudyk.
II. Kelią laikyk žmonių bendrystės, o ne mirtinos žalos priemone.
III. Mandagumas, teisingumas ir protingumas padės tau įveikti nenumatytas situacijas.
IV. Būk gailestingas ir padėk pagalbos reikalingam artimui, ypač avarijos aukai.
V. Nelaikyk automobilio galios, dominavimo priemone ir proga nusidėti.
VI. Su meile įtikink jaunuolius, ir ne tik juos, nesėsti prie vairo netinkamos būklės.
VII. Paremk eismo avarijų aukų šeimas.
VIII. Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinantį atleidimą.
IX. Kelyje saugok silpnesnįjį.
X. Jausk atsakomybę už kitus.